Kodėl pacientai kuria gyvenimo istorijas?

Netradicinės terapijos seansai.

Kantrūs ir nuoširdūs Kauno hospiso savanoriai, bendraudami su pacientais išgirsta begalę gyvenimo istorijų: sugalvotų ir tikrų.
Galėtų pasirodyti, kad mūsų globotiniai tiek daug ir tiek ilgai pasakoja savo gyvenimo siužetus dėl to, kad kenčia nuo vienatvės ir skausmų…

Bet verta prisiminti, kad tokias istorijas taip pat kuria ir mūsų artimieji, ir netgi mes patys.

Kauno hospiso namai

Visos gyvenimo istorijos dažniausiai prasideda tėvų, ar senelių pasakojimu  apie mūsų (ar kito „autoriaus“) gimimą (arba istorijomis, kurios susijusios su mumis, nors dar buvome negimę). Toliau seka pirmieji prisiminimai, stipriausi įspūdžiai. Istorija auga, plečiasi, ją vis papildo nauji potyriai, jausmai, nušviečia vis kitoks suvokimas.

Kiek gyvenimo istorija atitinka realybę? Mes prisimename toli gražu ne viską, ką patiriame, o tiksliau – tik nedidelę to dalį. Dauguma esame  girdėję savo artimą tvirtinant jus vienaip ar kitaip pasielgus ar pasakius, nors jūs to visiškai neprisimenate. Vadinasi, nesąmoningai renkamės, kurį potyrį prisiminti ir įtraukti į savo istoriją, o kurį geriau praleisti ar bent jau šiek tiek padailinti. Atmintis išranki.

Kam apskritai žmogui pasakoti savo gyvenimo istoriją? Rikiuojant prisiminimus ir juos pasakojant, mums pavyksta  nepasimesti  informacijos, potyrių ir jausmų gausybėje. Psichika sudėlioja prasmingą paveikslą iš gausaus ir chaotiško turinio. Ne visi rašome dienoraščius, prisiminimų knygas, ne visi verčiame artimuosius ilgus vakarus klausytis nesibaigiančių prisiminimų, bet visi nuolat atpasakojame savo gyvenimą sau patiems. Mūsų gyvenimo istoriją „rašo“ mūsų atmintis.

Kas gi yra gyvenimo istorija? Tai sukurtas iš gyvenimo faktų siužetas, kuriam mūsų sąmonė panaudoja šiek tiek fantazijos, didelės apimties  informacijos kratiniui suteikus sau ir kitiems priimtiną lyrinę formą.

Kai kas nubyra „dėl formos“, kai kas atsiranda „nuo savęs“ ar „iš šono“ (žmogus gali pasisavinti kito žmogaus potyrį, pavyzdžiui, gali būti šventai įsitikinęs, kad tai jam vaikystėje nutikęs tam tikras įvykis, nors iš tikrųjų taip atsitikę jo bičiuliui ar giminaičiui), suteikiamas tam tikras ritmas ir intonacija (skausminga, pakili, monotoniška, jausminga ir t. t.).

Įdomiausia, kad iš to paties teksto galima suregzti ne vieną, o daug skirtingų siužetų! Kitaip tariant, faktinis gyvenimas gali suteikti peno visai aibei gyvenimo istorijų, ir visos jos bus šalia tiesos – kartais visai arti, o kartais labai toli.

Gyvenimo istoriją galima ir reikia kam nors pasakoti: dienoraščiui, draugui, nuodėmklausiui ar psichoterapeutui.

Išsamus pasakojimas – vienas būdų pasiekti gilesnius atminties klodus. Patirdami pasakojimo terapiją ir apsivalydami nuo tam tikrų gynybinių užsklandų, savęs apgaudinėjimo, galime atidaryti tas atminties dureles, kurias patys nesąmoningai buvome uždarę.

Mes linkę supaprastinti, apibendrinti. Bandome suvokti tikrovę ją „supaprastindami“ – tokiu būdu į istorijas įveliame klaidų. Užuot supaprastinę, mes „suprastiname“ savo gyvenimo istorijas.

Kad mūsų istorijos nebūtų „prastos“, banalios, lėkštos –  reikia  šiek tiek atsitraukti nuo savo pačių žinojimo tam, kad įdėmiai pažvelgtume į vis atsinaujinančią mus supančią realybę ir atvertume duris kitokiai pasaulėžiūrai, kitokiam mąstymui, šviežioms įžvalgoms. Gyvenimo istorija tuo geriau atspindi patį gyvenimą, kuo labiau panaši į patį gyvenimą – turtingą ir nuolat besikeičiantį.

Kauno hospiso namai

Tegul mūsų istorijose netrūksta netikėtų siužeto vingių ir atsivėrimų, kablelių, skliaustelių, daugtaškių ir šauktukų – iš nuostabos ir nuolankios išminties.

LATVIJOS psichoterapeutė, supervizorė, studijojanti ir analizuojanti filmų, sapnų, pasakų poveikį žmogaus asmenybės vystymuisi bei žmogaus psichikos terapijai GINTA RATNIECE rekomendavo mūsų šauniai hospiso komandai filmą „Mano gyvenimo žuvis“. http://kinogo.co/2009-krupnaya-ryba-2003.html (rusų k.)
https://www.youtube.com/watch?v=vhFzbzDUTFY (anglų k.)
Filmas trunka 1, 45 val.