Prieš metus mano gyvenime atsirado Hospisas

Pacientės Emilijos laiškas

Kauno Hospiso namų pacientės Emilijos laiškas

Atėjome pas pacientę Emiliją daugiau nei prieš metus. Garbaus amžiaus pedagogė iš pradžių nepatikliai priėmė mūsų atsiradimą jos gyvenime.

Kamuojama baisios ligos, skausmų ir artėjančios gyvenimo pabaigos baimės, moteris po lengvą atsivėrinėjo, kiekvieną kartą stebėdamasi Kauno hospiso veiklos nepaprastumu.

Šeima ja nuostabiai rūpinosi. Mes lankėme pokabiams, dvasiniam palaikymui, knygų aptarimui ir įvairioms terapijoms: šokio-judėsio, aromatinių aliejų, poezijos, masažams, ergoterapijos.

Sveikinome su visomis šventėmis: rugsėjo 1 d., Šv. Kalėdų, vardadienio, gimtadienio. Šventėme su terapiniais šuniukais, gitara, tortais, gėlėmis, dovanomis.

Pacientės gyvenimas pasikeitė, niūrus pabaigos laukimas tapo džiaugsminga švente. Ji nuoširdžai laukė savanorių ir net kartais priekaištavo, jeigu kas nors neaplankė kelių dienų bėgyje. Tapome artimais bičiuliais.

Ir štai nepagydomai serganti moteris, kurios galūnės vos juda, parašė mums laišką. Ji pergyveno, kad nepavyko perduoti tikros emocijos, visų jausmų, kad ranka sunkiai juda ir gali būti, kad ką nors parašė ne taip, kaip norėjo… 

Skaitykime.
„Dėl ligos esu prikaustyta prie patalo – matau besikeičiančią gamtą tik pro langą, esu priklausoma nuo kitų.

Prieš metus mano gyvenime atsirado hospisas. Tiesa, pradžioje į juos žvelgiau su šiokiu tokiu nepasitikėjimu: buvo neįprasta, kad nepažįstami žmonės neatlygintinai manimi rūpinas.

Greit pajutau, kad jie tapo man labai artimais, kiekvieną savaitę laukdavau Audronės, Mindaugo, Drasutės ir kitų savanorių.

Kai Kristina (savanorių koordinatorė) pasiūlė sugalvoti norą ir pasirinkti kelionę į kurią nuveš Hospisas su jų naujuoju autobusiuku, pasirinkau kelionę į bažnyčią.

Tačiau koks netikėtumas ir džiaugsmas manęs laukė, net sapne nesapnavau.
Hospisas nusprendė mane nuvežti į Pažaislio Žolinės atlaidus.

Sutartą dieną autobusas ir visas būrys savanorių mane išgabeno iš namų.
Diena pasitaikė šilta, saulėta. Link Pažaislio traukė būriai žmonių. Įsitaisėme lauke, po liepa visi būriu – Hospiso savanoiai ir aš pačiam priekyje.

Mišios buvo nuostabios, giedojo Bingelio choras. Priėmiau komuniją.
Džiaugiausi Pažaislio grožiu: žaliuojančia gamta.

Jaučiau, kad esu ne viena, manimi rūpinasi tiek daug žmonių.
Labai ačiū viesiems, kurių dėka rieškučiais pasisėmiau tiek gerų ir nepamirštančių įspūdžių. Emilija P.”