Mano namus nušvietė saulė

Kauno hospiso namai

Mano namus nušvietė saulė

 

Man – devyniasdešimt ketveri.
Šiame pasaulyje esu visai viena.

Visi giminės ir pažįstami jau mirę, todėl daugelį metų beveik neturėjau su kuo bendrauti. Man sunku pasigaminti valgį, vaikštau pasiramsčiuodama lazdute.
Sykį trumpam iš Amerikos buvo grįžęs sesers žentas. Visai atsitiktinai „Kauno dienoje“ jis rado straipsniuką apie Hospisą ir papasakojo apie tai man.

Jis taip pat padėjo man nuvykti pas šeimos gydytoją, kuris davė nukreipimą konsultacijai dėl paliatyviosios pagalbos. Ir štai vieną dieną mano namų slenkstį peržengė Hospiso darbuotojai: gydytojas, slaugytoja, socialinė darbuotoja. Po dienos kitos ėmė lankyti savanorės.

Tikrai nesitikėjau, kad šiais laikais dar yra žmonių, sutinkančių be jokio atlygio ir su tokia meile padėti senam, neįgaliam žmogui. Atrodo, tarsi mano namus būtų nušvietusi saulė.
Jaučiuosi daug sveikesnė, nes esu daug laimingesnė. Mane lankančios savanorės pagamina pietus, pakalba su manimi įvairiausiomis temomis, nuramina ir paguodžia.

Kiekvieną dieną dėkoju Dievui už tokią man suteiktą malonę. Telydi Viešpaties palaima ir visus Hospiso darbuotojus.