Rami širdis

Konferencija „Kaip padėti sau ir artimiesiems. Praktiniai patarimai“

2015-09-26, Kaunas
PSICHOLOGĖ URTĖ SKORODINSKIENĖ

RAMYBĖ – tai ne jausmų nebuvimas.
RAMYBĖ – tai jausmų pusiausvyra.
Kaip šiandieną (dabar) jaučiatės?
Gerai?
Normaliai?
Blogai?
Pavargę? Alkani?

Visos bėdos prasideda nuo to, kad mes savo jausmų nepažįstam ir/ar nenorim pažinti…

Kauno Hospiso namai

Jausmai labai galinga jėga

Jausmai yra viena stipriausių jėgų veikiančių žmogaus elgesį. Į situaciją pirmiausiai reaguojame jausmais, o tik po to įsijungia protas. Jausmai kur kas galingesni už protą. Jausmai gali būti labai pavojingi, jei nemokam jų valdyti.

Jei jų neatpažįstam, jie veikia mus per pasąmonę. Kitaip tariant, jausmai valdo mus, o ne mes juos.

Tokiais atvejais pasielgiam impulsyviai/keistai/nesuprantamai net pačiam sau… Kodėl? Todėl, kad nežinojom su kuo turim reikalą. Iš kitos pusės, būtent jausmai padaro mūsų gyvenimus „spalvotais“. Ir kiekvienas jausmas turi savo paskirtį/funkciją. Svarbiausia jausmų funkcija – padėti prisitaikyti. Todėl jokiu būdu nereikia stengtis atsikratyti kokio nors jausmo, net jei jis ir atrodo labai nemalonus.

Tereikia jį suvaldyti ir nukreipti tinkama linkme. Jausmų valdymas prasideda nuo atpažinimo.

Kauno Hospiso namai
Kauno Hospiso namai

4 pagrindiniai jausmai: baimė, liūdesys, pyktis ir džiaugsmas.

Nemalonių jausmų yra daugiau.

Nėra blogų ir gerų jausmų. Yra tik neatpažinti, nesuvaldyti, stiprūs jausmai ir gali būti blogos pasekmės ar blogi poelgiai, kuriuos padarėme vedini tų jausmų.

Tokios išankstinės nuostatos (kad, tarkim, pyktis yra blogas) tik trukdo tuos jausmus         įsivardinti.
Ta pati baimė gali „gera“ ir net reikalinga, jei ji yra adekvati (atitinkamoj situacijoj ir trunkanti tiek kiek reikalauja situacija) ir ne tik netrukdanti normaliam gyvenimui, bet net ir padedanti prisitaikyti, skatinanti kažkaip spręsti problemą.

Ir baimė bus „bloga“, jei ji didelė dėl mažų smulkmenų, jei persekioja nuolat ir trukdo normaliai gyventi (nors nėra atitinkamos situacijos). Kitaip tariant, „bloga“ baimė – ta baimė, kuri valdo mus, o ne mes ją.

Jausmų valdymas prasideda nuo atpažinimo

  • Kūno kalba
  • Tipiškos mintys
  • Tipiškos situacijos
  • Kitų žmonių pagalba

Atpažinę/įvardinę jausmą renkamės „strategiją“ ką su juo daryti

Nedarom nieko (kai jausmas adekvatus ir savotiškai naudingas) ar net pasimėgaujam 😉
Iškraunam kitur, kur „nepavojinga“ (sportas, malkų skaldymas, išsikalbėjimas, išrašymas, menai, …)

Stabdom/keičiam (neadekvatūs, per stiprūs, pavojingi jausmai) („gaisras“)
Visomis žinomomis priemonėmis ir kuo įvairesnėmis

Stabdom naudodami tinkamas priemones (nepilti žibalo į ugnį)
Svarbu, kad priemonių skaičius ir stiprumas atitiktų jausmo stiprumą.

Stabdom kuo anksčiau. Jausmai inertiški, kuo ilgiau tęsiasi, tuo sunkiau stabdosi
Mokomės išlaukti rezultato, pastebėti mažus pokyčius, nemesti darbo pusiaukelėje

Nestabdom sveikų jausmų. Neslopinam ir nebėgam nuo visų jausmų

Pirma stabdau, tada ieškau priežasčių (pirma gesinu, po to ieškau padegėjo)
„Priešgaisrinė apsauga“ – atsiribojimas nuo įtampą keliančių dalykų ir didelės atsvaros kūrimas nuolat (nemini pedalų – dviratis nevažiuoja)

RAMYBĖS GRIOVĖJAI
(padegėjai ) 

Chemija

Ieškoti ramybės su alkoholio, tabako, raminamųjų vaistų ar kitų svaigalų pagalba – tas pats, kaip gydyti danties skausmą narkoze.

Azartiniai žaidimai, apsipirkinėjimas, adrenalininės pramogos ir dar daug kas veikia panašiai – tik čia suveikia ne išorinė, o vidinė „chemija“.

Išmanioji technika

Televizorius – reklama. (nuodai iš priešnuodžiai)
Kompiuteris– sąstingis.
Mobilieji telefonai – neišjungiamieji…

Nenuolankumas

Mes nuolat bandome viską aplinkui keisti pagal save, užuot priėmę taip, kaip yra.

Reikalaujam, kad kiti žmonės savo meilę ir dėmesį rodytų mums taip, kaip norime mes.

Norim, kad sėkmė ateitų būtent tokia, kokią nusipiešėm savo vaizduotėj.

Ir visiškai nematom to, ką turim. Nematom ir nevertinam…

Vis bandom priversti šunį miauksėti, o katę loti…

Ir su tais savo kategoriškais reikalavimais visiškai išbaidom ramybę.

ČIA IR DABAR

Ramybė egzistuoja tik čia ir dabar. Ten ir tada jos nebūna.

„Ten“ – mūsų laukia rūpesčiai, nepadaryti darbai, neišspręstos problemos… Žiūrėjimas į praeitį atneša arba kaltės jausmus („kodėl ne taip padariau“), arba nusivylimą šiandiena („tada buvo taip gerai“). Žiūrėjimas į ateitį maitina nerimą („kaip gi bus? O jei bus blogai? Kaip išvengti to blogumo?“) arba atneša nusivylimą (kai viskas nevyksta taip, kaip tikėjausi)

Praeitis praėjo, jos nebepakeisi.
Ateitis dar neatėjo, ir neaišku kokia ji bus (jei bus)

Gyvendami dėl kažko tai (vaikų, karjeros, …) prarandame vienintelę akimirką, kurią galime keisti – čia ir dabar. Vienintelę akimirką, kada iš tiesų gyvename. Vienintelę akimirką, kuri daro mūsų egzistavimą prasmingu (štai kodėl bijome mirti – nes jaučiamės taip ir nepagyvenę)

Dėmesys savivaliauja…

Mus nuolatos supa daugybė dalykų. Tai milžiniškas kiekis informacijos.

Dėmesys lyg galingas filtras nuolatos veikia ir atrinkinėja tai, kas iš tiesų mums svarbu ir apie ką pirmiausia ireikia pagalvoti.
Bet jis visuomet labiau linkęs atringti „blogus“ dalykus, problemas, kurias reikia spręsti.

Netreniruojamas dėmesys gali pradėt ir visai ignoruot „gerus“, ramybę nešančius dalykus.
Būdami čia ir dabar, ramybę įsileidžiame per visus penkis savo pojūčius.

Kiekvienas iš mūsų turim bent penkis būdus, kaip atrasti ramybę. Tai mūsų pojūčiai, kuriais apdovanotas mūsų kūnas. 

Rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas.

Šie pojūčiai – lyg durys, pro kurias į savo sielą įsileidžiame svečius. Kam atveriam duris, tas pas mus ir užeina…

PAMATYKIME RAMYBĘ.

  • Jūra
  • Kalnai
  • Miškas
  • Ežeras
  • Kaleidoskopas
  • Piešiniai ant drugio sparnų
  • Vikšrelis kramsnojantis lapą
  • Skruzdėlynas
  • Boružėlės ant smilgos… 
  • Snaigės
  • Auksiniai lapai rudenį
  • Žvakės liepsna
  • Dangus
  • IŠGIRSKIME RAMYBĘ
  • Katino murkimas
  • Švelnus lapų šnarėjimas
  • Žiogų čirškėjimas pievoje
  • Bičių dūzgesys
  • Žolės šnarėjimas
  • Tyla (tyla mes vadiname švelnius garsus).
  • Mamos lopšinė. Arba prieš miegą sekama pasaka… Mylimo žmogaus balsas.

Kai kitą syk skubiai prireiks ramybės, padainuokit lopšinę patys sau. Ar bent balsu pasiskaitykit savo mylimą eilėraštį.

PALIESKIME RAMYBĘ

  • Rasota žolė
  • Smilgų viršūnes
  • Ruplėta seno medžio žievė?
  • Jūroje nugludintas akmenėlis?
  • Kaip mažai mes skiriame dėmesio prisilietimams… Visą dieną prie ko nors liečiamės – žaidžiam „gaudymą“
  • Rankos
  • Pasaulis kupinas ramybės, tereikia ištiesti ranką ir ją paliesti.
  • Apsikabinimai

PARAGAUKIME RAMYBĖS

  • Beržų sula
  • Medus
  • Varškės sūris su kmynais
  • Sultingą obuolį
  • Miško žemuogė
  • Juoda duona

Jūs negausite paragauti ramybės greito maisto restoranuose. Jos neįtraukia į meniu net ir prabangiausi restoranai. Ją tinkamai patiekti galime tik mes patys, savo namuose.

Norint paragauti ramybės, visai nesvarbu, ką valgai. Svarbu kaip valgai. Kai visas dėmesys sutelkiamas į maisto skonį ir aromatą…

UŽUOSKIME RAMYBĘ

  • Žolelių arbata
  • Pušų spygliai
  • Levandos
  • Jazminai
  • Pavasaris
  • Vaikystės namai
  • Nušienauta pieva
  • Alyvos
  • Jūra
  • Vasaros lietus

Atkreipkim dėmesį į savo kvėpavimą…

Tereikia keletą kartų lėtai įkvėpti ir iškvėpti, stebint, kaip vėsus oras glosto nosies šnerves, pripildo bronchus, plaučius, sušyla ir grįždamas atgal tuo pačiu keliu pamažu išsisklaido erdvėje aplink mus… mes galime įkvėpti ramybės, ir tuo pačiu dar ir iškvėpti įtampą…
Dar vienas begalinis ramybės šaltinis – būti mylimam ir mylinčiam.
Meilė – daugiau veiksmas, nei jausmas.

Gary Chapman
„Penkios meilės kalbos“

1. PALAIKYMO ŽODŽIAI

Palaikymo žodžiai tai:

  • Komplimentai
  • Pagyrimai
  • Padrąsinimas
  • Malonūs žodžiai
  • Atleidimas (o ne praeities kilnojimas)

Norint padrąsinti, reikia įsijausti i matyti pasaulį to žmogaus akimis. Žinodami kas jam iš tiesų svarbu, parinksime tinkamus žodžius ir intonaciją.

Svarbu, kad vaikui augant palaikymo žodžiai nepavirstų kritikavimu ir ydų vardijimu. Pozityvus paskatinimas duoda daugiau naudos nei kaltinimas.
Kalbėjimas su supratimu, pagarba ir užuojauta apie paauglio draugus, pasirinkusius netinkamą kelią, duos daugiau naudos, nei jų smerkimas vaikui girdint.

Eksperimentas: kelis mėnesius garsiai girkite savo mylimą žmogų už tai, kas Jums patinka, ir nutylėkite tai kas jums nepatinka (nekritikuokite, neprikaišiokite ir net žvilgsniu neparodykite susierzinimo).

2. LAIKO LEIDIMAS KARTU

Veikla nesvarbi. Svarbu, kad ja užsiimame kartu ir skiriame VISĄ savo dėmesį kitam žmogui.

Svarbiausi bendros veiklos bruožai:

  • Bent vienas iš jūsų nori tai daryti.
  • Kitas neprieštarauja.
  • Abu žinote, kodėl tai darote – buvimu kartu norite parodyti meilę.

Jei tai pokalbis:

  • Palaikykite akių kontaktą.
  • Kai klausotės, nebūkite užsiėmę kita veikla.
  • Įsiklausykite į kito jausmus.
  • Stebėkite kūno kalbą.
  • Nepertraukinėkite (pojūtis, kad mane išklauso žymiai svarbesnis, nei patys protingiausi patarimai).
  • Dalinkitės savo mintimis ir jausmais, ypač su vaikais.

Šeimai skiriamą laiką reikia planuoti !

3. DOVANOS GAVIMAS

Dovaną reikia parinkti tokią, kuri patiktų mylimam žmogui. Vaikui – dar ir galvojant apie dovanos naudą, kad ji būtų ir reikšminga, ir ugdanti.
Dovana neturi būti kyšis ar atlygis.
Dovana nebūtinai turi būti brangi. Dovanas galima ne tik pirkti, bet ir rasti arba pagaminti. (pvz., priskinti lauko gėlių, numegsti šaliką ir pan.)
Buvimas šalia žmogaus jam kritišku momentu (labai sunkiu ar džiugiu) yra viena iš didžiausių dovanų.

4. PASLAUGOS

Jei darau paslaugą iš baimės ar kaltės – tai ne paslauga, o pataikavimas ar vergavimas.
Leistis išnaudojamam – ne meilė, o išdavystė. Taip leidžiu kitam žmogui ugdytis nebrandžias savybes.
Patarnavimo meilė nėra lengva. Ji verčia daryti tai, kas kartais atrodo netinka mano vaidmeniui (pvz., vyrui plauti indus). T.y. Tenka laužyti stereotipus.
Didžiausią poveikį paslaugos padaro tuomet, kai jas darome būtent taip, kaip iš mūsų tikimasi. Pvz., jei vyrui didžiausia meilės išraiška atrodo žmonos pagaminta vakarienė, gražiai sutvarkyti namai jo meilės rezervuarą papildys žymiai mažiau, nei vakarienė, nors tai irgi patarnavimas…

Vaikams patarnauti reikia atsižvelgiant į jų amžių ir unikalius sugebėjimus. Daryti už vaiką tai, ką jis jau moka ar turėtų mokintis – reiškia gadinti vaiką. Bet nepadėti vaikui, kai jam sunku – reiškia apleisti vaiką. Kartais didžiausia pagalba būna palaikymas, paskatinimas, buvimas kartu atliekant sunkų darbą.
Patarnaudami vaikams turime nepamiršti ir juos mokinti patarnauti kitiems.

5. FIZINIS PRISILIETIMAS

Jei tėvai dažnai liečia, apkabina, bučiuoja, nešioja kūdikį, jo emocijos formuojasi sveikesnės.
Kiekvienam paaugliui – ir berniukui ir mergaitei- reikia abiejų tėvų meilės, tik pritaikytos pagal jų amžiaus poreikius. (Dauguma paauglių gėdinasi tėvų prisilietimų viešose vietose. Paauglius dažnai trikdo bučiniai ar apsikabinimai, todėl juos galima pakeisti į rankos paspaudimą, pečių pamasažavimą, “imtynes” ir pan.)

Jei paauglystėje mergaitei trūksta tėčio prisilietimų, ji pradeda ieškoti meilės už šeimos ribų ir dažnai įsivelia į pavojingus nuotykius su vyresniais vaikinais.
Jei žmogaus pagrindinė meilės kalba prisilietimas – didžiausia meilės išraiška apsikabinti jį, kai verkia.
Duoti kitiems galiu tik tai, ką pats turiu.
Mylėti kitus iš tiesų, kurti šiltus ir artimus santykius galiu tik tada, kai myliu save.

Tai ne egoizmas. Egoizmas – tai perdėtas savęs sureikšminimas kylantis iš baimės, kad manęs nieks nemylės (bijau, kad taip negausiu, tai iškart reikalauju).

Altruizmas/perdėtas pasiaukojimas – tik kita medalio pusė. Bandymas „nusipirkti“ ar užsitarnauti meilę geru elgesiu (bijau, kadnegausiu, nesijaučiuvertas, tad iškart „užbėgu už akių“ ir bandau pasigerinti).
Meilė sau irgi yra daugiau veiksmas, nei jausmas.

Kai man trūksta meilės…

Galiu duoti sau meilės pats, nelaukdamas iš aplinkinių. Tam galiu naudoti visas penkias meilės kalbas:

Fizinių prisilietimų meilė.
Visų pirma tai yra rūpinimasis savo kūnu. Galiu pasimasažuoti pėdas ar galvą; palepinti save vonios ar pirties malonumais; apsikabinti šunį ar medį; ir pan.

Nepamirštu valgyti, miegoti, nežiūriu abejingai į savo ligas…

aKauno Hospiso namai

Palaikymo žodžiai.
Savęs pagyrimas, padrąsinimas, savo gerųjų savybių įvardijimas – mintyse ar garsiai; geros nuomonės apie save formavimas.

Dovanos.
Pats sau pasidovanoju tai, ko laukiu iš kitų. Gal nusiskinu sau gėlę, gal nusiperku sau mielą ar reikalingą daiktą. Mokausi pasiskirti sąžiningą biudžeto dalį ir sau, neaukoju savo svarbiausių poreikių dėl kitų.

Buvimas kartu.
Tai laikas, kurį skiriu buvimui su savimi. Laikas, kai galiu atsipalaiduoti, pailsėti, pabendrauti su savimi ar tiesiog užsiimti malonia veikla.

Patarnavimas.
Mokausi priimti kitų pagalbą ir patarnavimą. Mokausi paskaičiuoti savo jėgas ir neužsigriebti per daug pareigų. Mokausi paprašyti pagalbos.